Vytautas Čepas: memories of my grandfather

I was born in a village, in the very middle of Lithuania (in the Kedainiai region), 76 years ago. I’m a “Lion” and that is exactly his character with all the pluses and some… minuses. My father was a volunteer when Lithuania was fighting for independence and for that he got 12 hectares and so his family was living in a private house with a garden.

Gimau aš kaime, pačiame Lietuvos viduryje ( Kėdainių rajone ), prieš 76–ius metus. Esu “Liūtas” ir tas tiksliai atsispindi mano charakteryje su visais pliusais ir kai kuriais … minusais. Mano tėvas buvo savanoris, kovojant už nepriklausomybę, tad gavo už tai 12 ha. žemės ir mes gyvenome vienkiemyje.

In my family, apart from my parents and me, were two more sisters. One was 2 years older than me, the other 4 years younger. My parents were the best in the world, especially my mom, who found it hard to imagine that there were bad people in the world. You will never find parents like these anymore, because everyone can only see bad people around. But I always had problems with my sisters: I didn’t like the older one when I was young and for the rest of my life (she has been dead for a long time). And I could never imagine the younger one to be as smart as myself. Of course, these thoughts are not objective, since I was never perfect in my life and never will be. That’s where the character comes in.

Mūsų šeimoje, apart tėvų ir manęs, buvo dar dvi seserys, viena 2 metais vyresnė už mane, kita 4 metais jaunesnė. Tėvai pas mane buvo patys nuostabiausi pasaulyje, ypač mama, kuri sunkiai įsivaizduodavo, jog pasaulyje gali būti blogų žmonių. Tokių tėvų dabar ne tik nėra, bet net negali būti, nes visi mato ir stengiasi matyti vien blogį. O su seserimis man mažiau pasisekė: vyresniosios aš nemėgau ne tik vaikystėje, bet ir visą likusį gyvenimą ( ji jau senokai mirusi ), o jaunesniosios niekaip nesugebėjau įvertinti ir laikyti lygia sau. Žinoma, šie mano vertinimai nėra objektyvūs, nes ir aš pats niekad nebuvau ir nebeesu toli gražu tobulas. Čia lemia charakteris.

My childhood was all spent with my parents. All the neighbours lived quite far away, and there weren’t any boys who were my age, so all my world was concentrated around my family. Everything that was happening in the family, the way every member lived, the way I lived was everyone’s business and everyone’s problem. It may be hard to imagine, the sort of happiness, when there is someone to tell all your worries to. Even your dreams, your secret wishes are listened to, and thought about. Also, the total feeling of security: when you believe, that behind the powerful shoulders of your parents, in your family, nothing is going to happen to you and nothing scares you. Of course, if you yourself would be sincere. It’s true, that some time we were living pretty poorly. You only need to say, that from the early spring until the late autumn, no one wore any shoes or similar and in winter we, children, only had one pair of boots and we had to go outside at different times, even to the toilets. Toys? For me they were usually made by my dad from wood. For my sisters, my mom used to make dolls from left-over rags. Only later could the parents afford to buy us “town” toys, which in the village got rusty and broke really quickly. But we didn’t really need a lot of toys, because around us we had Mother Nature everywhere you went: woods, river, garden, plains and many animals. While lying next to the river, I could watch for hours and hours the frogs waiting for their prey, or rabbits eating the clovers. And at home there wasn’t just one cat or one dog. Few know how much happiness we had, when small, furry, still blind little cubs were born. Plus, we had food brought by nature: mushrooms, berries and nuts. With my sisters we used to play hide and seek in the entire plain and in wheat fields. When we could not find each other, our dog would always be there to help us; he could find a person even in a load of hay. Later, in the summer, when I used to shepherd the cows, I would find some harder games to play; I tried to boil sand on a little fire, build a little house out of wood and make nesting boxes for birds…

Mano vaikystė iki mokyklos praėjo tėvų namuose. Visi kaimynai gyveno tolokai, be to mano amžiaus berniukų išvis nebuvo, tad visas mano pasaulis apsiribojo šeimos ratu. Viskas kas vyko joje, kuo gyveno kiekvienas šeimos narys, kuo gyvenau aš, buvo visų mūsų reikalas, visų mūsų rūpestis. Tau sunku dabar būtų įsivaizduoti, kokia tai laimė, kai yra su kuo pasidalinti visu ir viskuo, kuo tu gyveni ir kas tau rūpi. Net tavo sapnai, tavo slaptos svajonės yra su dėmesiu išklausomi, apsvarstomi.. Ir dar – totalinis saugumo pojūtis: kai tiki, jog už “galingų” tėvų pečių, šeimos rate, tau niekas neatsitiks, niekas nebaisu. Žinoma, jei tu pats būsi teisus. Tiesa, kurį laiką gyvenome ne itin turtingai. Užtenka paminėti tai, jog nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, šeimoje niekas neavėjo jokio apavo, o kaslink žiemos, tai mes visi vaikai teturėjome vienus guminius kaliošus ir laukan eidavome pakaitomis ( kad ir į tualetą ). Žaislai? Man – jie daugiausia būdavo tėvo padaryti iš medžio. Seserims mama pasiūdavo lėlių iš atliekamų skudurų. Tik gerokai vėliau tėvai nupirkdavo ir “miestiškų” žaisliukų, kurie kaime, deja, greitai surūdydavo, sulūždavo. Bet jie ir mažai buvo reikalingi, nes aplink juk buvo jos didenybė Gamta: miškas, upelis, daržas, laukai, aibė gyvūnų. Ir ne tie, kurie žmonių suplanuoti ir sukurti, o natūralūs, tikri. Aš, gulėdamas prie sraunaus upelio, galėdavau valandų valandomis stebėti, kaip tykoja savo aukos varlytės, arba kaip zuikis “valgo” lauke dobiliukus. O juk namuose vis būdavo ir ne viena katė, ne vienas šuo. Kiek būdavo džiaugsmo, kai šie atsivesdavo mažyčių, pūkuotų, dar aklų jauniklių. Plius grybai, uogos, riešutai, gėlės. Su seserimis žaisdavome slėpynių ne kambariuose, o visoje sodyboje, rugių ar kviečių laukuose. Kai surasti nesisekdavo, į pagalbą pasitelkdavome šunį – šis aptikdavo slapuką net šieno kupetoje. Vėliau, kai vasarą ganydavau laukuose savas ( šeimos ) karves, sugalvodavau rimtesnių žaidimų: bandydavau “išvirti” ant laužo smėlį, statydavau iš medžių pašiūrę, darydavau paukšteliams inkilus ir pn.

School? I was afraid of school, because it was the first big separation from my family, from my mom, but I started to like it later. The first four years we were all bundled up in one big class. The classes were separated by rows of tables and there was only one teacher for all of us. Right now it is hard for me to imagine how she could do it all, but she saw everyone and taught all of us, especially me, because I was the smallest and sat in the front row. And what a teacher she was! I would not be wrong if I said she was a second mother for me. Maybe even the first, because I can still remember, how once I was crying in my room thinking whether to tell my mother how much she meant to me. I was pretty good at school, but I really hated homework. I was very talented in languages and writing. I remember when still being in the second grade I learnt all the words in Esperanto I could find in the magazine and the teacher was trying to interview me. I used to be the class correspondent and editor for our newspaper. But I was never the nice and peaceful boy. If somebody in the class ever made any prank or was disturbing the teacher during class I was the first in line. I was actually quite a coward and any bad word from a teacher or family member would shut me up for a long time. The best lesson I could remember from the primary school, was when we were lying on the grass outside the school and we had to draw it. I couldn´t imagine how I could fit it onto a little piece of paper and I did that only with the help of my teacher. I will also mention two events in school, which had a lot to do with my future. In the last two years of my secondary school I attended the courses at the the Kaunas university. I started these courses, because here I could pass two year hardships in one year. The requirements were high because the lessons were given by the university teachers. About half the students couldn´t get through the courses. My weak point was mathematics. Once I really screwed up when the teacher called me to the board and all I could say was ‘I don’t know’. He then took care of other business and left me to ‘think’ for the rest of the lesson. It was the end of the world to me. I was thinking of the ways to pass the year. And so, I repeated all the mathematics from last the year. And I did that during the nights (because at daytime I used to do a lot of work anyway) in about a month. I was quite pedantic so I solved all the exercises I could find in the school book. From then on I stopped being afraid of the lesson. It also gave me confidence to do this with other subjects. The other event was much sadder, but it happened during the same time. Just before the exams, the physics teacher got sick. He was temporarily substituted by another teacher. Because a lot of children were pretty bad at it, they were to trying to ‘improve’ their marks. As the teacher did not personally know any of the students, some substituted the others. Evidently, the teacher was forced to correct the marks of the weaker students due to their ‘magical’ improvement. To make this story short, I volunteered to substitute one of them. I do not need to tell you that this ‘substitution’ was soon discovered by the headmaster and I nearly finished my career as a student. Luckily, I got another chance and was allowed to take the final exams. By the way, the marks I got for physics were the highest in class.

Apie mokyklą. Mokyklos aš bijojau, nes tai buvo pirmasis ilgalaikis mano atsiskirimas nuo šeimos, nuo mamos, tačiau vėliau ji patiko. Pirmuosius keturis skyrius mes mokėmės visi vienoje didelėje klasėje. Klasės skyrėsi suolų eile. Ir mokė visus viena mokytoja. Dabar man sunku įsivaizduoti, kaip ji visa tai aprėpdavo, bet ji visus matė ir visus įtraukdavo į pamoką. Ypač mane, nes aš buvau mažiausias ir sėdėjau pirmoje eilėje. O kokia buvo mokytoja. Nesuklysiu ją vertindamas: man ji buvo antroji mama. Gal net pirmoji, nes iki šiol prisimenu, kaip kartą ašarojau slapčia namuose, svarstydamas, ar prisipažinti mamai ar ne, kad aš, apart jos, dar myliu kitą moterį. Mokiausi aš neblogai, tačiau labai nemėgdavau rengti pamokas namuose. Gabus buvau kalboms ir rašiniams. Pamenu, dar antrame skyriuje, iš prenumeruoto žurnalo išmokau visus ten buvusius esperantiškus žodžius ir mokytoja bandė mane kalbinti šia kalba. O kaslink rašinių, tai aš vis būdavau klasės sienlaikraščio korespondentu ar jo redaktoriumi. Deja, pavyzdingu bei drausmingu niekada nebuvau. Jei kas klasėjė iškrėsdavo kokį šposą, ar trukdydavo mokytojui vesti pamoką, tai kaltininko pradėdavo ieškoti nuo manęs. Vienok buvau bailus ir mokytojo ar namiškių pastaba, mane ilgam apramindavo. Iš pradinės mokyklos gerai įstrigo atmintin pamoka, kai mes, gulėdami pievutėje prieš mokyklos pastatą, turėjome ji nupiešti popieriuje. Aš negalėjau įsivaizduoti, kad jį įmanoma mažame lape sutalpinti ir tą padariau tik su mokytojos pagalba. Paminėsiu du įvykius mokykloje vėlesniais metais, kurie turėjo mano ateičiai ypatingos reikšmės. Paskutines dvi vidurinės mokyklos klases aš baigiau Kursuose prie Kauno universiteto. Įstojau į šiuos Kursus, nes čia galėjau praeiti 2-jų klasių krūvį per vienerius metus. Reikalavimai buvo stiprūs, nes pamokas vedė Universiteto dėstytojai. Apie pusė visų kursantų Kursų nebaigdavo. Mano silpna vieta buvo matematika. Kartą mokytojas pakvietė mane prie lentos ir paprašė paprasčiausio dalyko – ištraukti kvadratinę šaknį iš 4-rių. Parašiau: 2. Jis sako: “Bet juk formulėje yra pliusas ir minusas”. Parašiau. Tada klausia: “Štai, aš turiu 2 rublius ( toks tada buvo pinigas ), čia bus su pliusu , ar su minusu?” Sakau: “Su pluisu”.”O kai neturiu?” Sakau: “Tada nulis”. “Tada kaip su minusu?” Į šį klausimą aš nieko neatsakiau. Jis tada užsiėmė kitais reikalais ir mane išlaikė prie lentos “galvoti” visą pamoką. Man tai buvo “pasaulio pabaiga”. Aš karštligiškai svarsčiau, ką dabar daryti. Sugalvojau: reikia pakartoti matematikos kursą už visus praeitus metus. Ir aš tą atlikau naktimis ( nes dienomis rengdavau kitas pamokas ) maždaug per mėnesį. Buvau pedantiškas, tad persprendžiau visus be išimčių vadovėliuose buvusius uždavinius. Nuo to laiko aš nustojau bijotis šios pamokos. Be to, tas suteikė man pasitikėjimo ir noro pakartoti šį eksperimentą, mokantis kitų dalykų. Kitas įvykis kur kas liūdnesnis, bet įvyko bebaigiant tuos pačius Kursus. Prieš pat baigiamuosius egzaminus, susirgo fizikos mokytojas docentas Kriukelis. Jį laikinai pakeitė jo kolega doc.Trimonis. Kadangi daug mokinių mokėsi silpnai ir jiems grėsė neleidimas egzaminuotis, tai jie vis bandė “pataisyti’ savo pažymius. O kadangi Trimonis nieko iš mokinių nepažino, tai atsirado “pagalbininkų”, kurie išeidavo atsakinėti vietoje pašaukto atsilikėlio. Aišku, Trimoniui tekdavo norom nenorom ištaisyti sergančio kolegos “klaidas”. Kartą toks “pasitaisymas” vyko po pamokų ir jame turėjo atsakinėti labai silnai mokęsis toks Grigaliūnas. Aišku, jis jokių šansų neturėjo, tad už jį atsakinėti rengėsi vienas iš mūsų pirmūnų. Taip atsitiko, kad šis tuo metu buvo užimtas, tai Grigaliūnas paprašė manęs jį pavaduoti. Aš, aišku, klasės draugui atsakyti negalėjau ir nuėjau pas Trimonį taisyti pažymį už jį. Atsakiau gerai ir Trimonis eilinį kartą “ištaisė doc. Kriukelio klaidą”. Kitą dieną aš, Grigaliūnas bei dar vienas, kuris kartu taisėsi pas Trimonį savo pažymį, buvome pakviesti pas Kursų direktorių, kuris pasakė trumpai: “Pasiimkite savo knygas ir važiuokite iš Kursų namo. Apgaudinėtojų mums nereikia”. Mano savijautą kitam dabar būtų sunku įsivaizduoti. Tai, kas man atrodė beesąs nekaltas vaikiškas šposas, tapo lemtingu įvykiu, sujaukiančiu visą mano ateitį.. Susirinko mūsų klasė ir patarė eiti mums trims pas direktorių į namus ir prašyti-melsti jo pakeisti sprendimą, leisti mums laikyti egzaminus. Direktorius mus priėmė nenoriai ir paaiškino situaciją. Pasirodo, viena mūsų klasiokė, kuri irgi mokėsi silpnai, bet kuriai niekas nenorėjo pagelbėti, po mano “aferos”, nuėjo pas Universiteto prorektorių ir papasakojo jam kas įvyko. Taigi, šis įvykis tapo jau ne vien Kursų, bet viso Universiteto mąsto nusikaltimu. Vadovybė besąlygiškai reikalavo pašalinti nusikaltėlius iš Kursų. Direktorius pasakė mums taip: “Na, su Grigaliūnu viskas aišku – tu vistiek egzaminų neišlaikysi, nes nesimokei. Aišku ir su Marcinkum ( taisiusiu savo pažymį ): tave, kad nepranešei, užteks apsvarstyti susirinkime ir įrašyti reikiamą bausmę. Tačiau ką daryti su šiuo nusikaltėliu? ( jis parodė pirštu į mane ). Žinau, esi doras ir geras mokinys ir į šį reikalą įsipainiojai vien per savo kvailumą”. Užbaigė jis taip: “Na, kągi, kol kas laikyk egzaminus, o kaip bus toliau, nuspręsime mokytojų posėdyje. Žinok viena, šansų tau išlikti Kursuose labai mažai”. Tą patį man kartojo visi mokytojai Aišku, aš laikiau egzaminus be jokio noro, bet sąžiningai. Pagaliau atėjo to nelemto fizikos egzamino diena. Jame dalyvavo jau išgijęs doc. Kriukelis, taip pat Trimonis ir – specialiai tam atėjęs – U–to prorektorius. Klausinėjo mane jie visi ir ne tik iš fizikos, bet aš buvau tam iš anksto pasiruošęs. Aš išlaikiau šį egzaminą labai gerai ir tas mane išgelbėjo. Aišku, išgelbėjo ne tiek mano atsakinėjimas, kiek Kursų direktoriaus tolerancija ir parama man. Jis buvo žinomas mokslininkas ir labai geras žmogus.

War. When the war started, I was 10 years old and I had only just finished primary (four years). That was when I moved to a different town to continue school. Were the years of the war scary or hard? Not very much. It was very interesting. And the foreign soldiers, tanks and especially bullets, which we collected in piles and took home, tried them, burned them. Total chaos dominated, everywhere, both in my life and in school. We didn’t see a lot of Germans – only during the time of war. Later, in winter next to the school, their plane was forced to land and they lived in the town for a little while. In the second part of the war, when the Russian army came, it started getting more complicated – in the village everyone left their homes, and slept in the bunkers all the time. But they left soon and we could live as normal again. Of course, sometimes it was really scary. Once, the Germans caught a group of Jews, took them to a ghetto, and later shot them all in some nearby woods and later, when the Russians piled up all the people that were shot while fighting against the new laws in the center of the city. A nd even more – when alone or in groups, all my friends and relatives exploded, while piecing bombs that were found (it hurts me to say that it didn´t keep me from doing it myself ). As far as the school is concerned, there wasn’t much disturbance. Only the requirements were much smaller, and we were less afraid of getting bad marks and bad teachers. The important thing was that we were getting much more mature than in any normal year of peace. We were responsible enough to understand that our parents couldn´t take care of us anymore and that we were on our own.

Apie karą. Kai prasidėjo karas, man buvo 10 metų ir aš kaip tik buvau baigęs pradžios mokyklą ( 4 skyrius ). Kaip tik tada, aš persikėliau toliau mokytis iš kaimo į Krakių miestelį. Ar baisūs , sunkūs buvo karo metai? Aš to nepasakyčiau. Tik žinau, jog man viskas tada buvo labai ir labai įdomu. Mus, berniukus, domino ir svetimi kareiviai, ir tankai, o ypač šaudmenys, kurių mes glėbiais tempėme į savus ar svetimus namus, bandėme, sprogdinome. Domino ir visiška sumaištis, kuri vyravo visur – gyvenime ir mokykloje. Vokiečių matėme nedaug – tik karo metu. Vėliau, žiemą, prie mokyklos, buvo priverstinai nusileidęs jų lėktuvas ir lakūnai kurį laiką gyveno miestelyje. Dar kartą lakūnai, lengvu lėktuvu, vėžino miestelio paneles, vartėsi ore, o po to kaišiojo rankas joms po sijonais, kad patikrinti, ar ten nešlapia. Per antrą karo etapą, kai atėjo rusų armija, buvo sudėtingiau – kaime buvome viską iškraustę iš namo, išslapstę, užkasę, o patys navojome lauko bunkeryje. Tačiau frontas praėjo greitai ir mes tuojau pat ėmėme gyventi normaliai. Tiesa, kelissyk buvo tikrai baisu. Vieną, kai vokiečiai gausią miestelio žydų bendriją suvarė į aptvertą getą, o vėliau visus netoliese miškelyje sušaudė, ir vėliau – ypač – kai rusų kariuomenė suguldydavo miestelio centre nušautus kovotojus prieš naują santvarką. Ir dar ne kartą – kai po vieną ar net grupėmis, susisprogdindavo mano draugai, giminaičiai, ardę rastus sprogmenis ( deja, manęs nuo to pat užsiėmimo tai neatbaidydavo ). Kaslink mokymosi, tai jam karas nemaišydavo. Tik tiek, kad reikalavimai buvo kur kas mažesni, o ir mes mažiau bijodavome mokytojų ar blogų pažymių. Bet kas, mano nuomone, visoje to meto sumaištyje buvo svarbiausia, tai tas, kad mes, žali, neišprusę kaimo berneliai ir mergelės, brendome nepalyginamai sparčiau, nei būtume brendę ramiais, taikiais metais. Mes karo metais tapome pilnai savarankiški, kad suvokti, jog buvusi tėvų globa jau galutinai pasibaigė ir kad mums tenka savomis jėgomis kurti savo pačių ateitį.

Family? I got married when I turned 33 as I was very afraid that I would choose the wrong woman and I’ll have to spend the rest of my life with her in hell. But it was also scary because women don’t usually marry men older than my age. At that time, I was working in Latvia, where I didn’t really know a lot of people. I was going to travel through the USSR into Middle Asia with my old friend Milda, and without thinking a lot, I offered her to marry me before we left. That’s how it happened. After a year, your father Darius was born. Pity, but he was the only child in our family. Luckily, later we had grandchildren. 🙂

Apie šeimą. Aš vedžiau tik sulaukęs taip vadinamo “Kristaus amžiaus”, t.y. 33-jų metų. Mat ilgai bijojau, nes tvirtai tikėjau, jog vienas reikalas yra merginos aplamai – jos labai mielos ir šaunios – ir visai kitas, kada išsirenki vieną, su kuria turėsi kankintis visą likusį gyvenimą. Tačiau “Kritaus amžius” – tai riba, po kurios ir merginos gali už tavęs nebetekėti. Tai mane išgąsdino. Aš tada darbavausi kaimyninėje respublikoje – Latvijoje, kur pažįstamų ratas buvo ribotas. Rengiausi į ilgalaikę kelionę po TSRS Vidurinę Aziją su savo sena pažįstama Milda ir, daug negalvojęs, pasiūliau jai, prieš išvykstant, apsivesti. Taip ir įvyko. Po metų mums gimė Tavo tėvelis Darius. Deja, jis tebuvo vienintelis vaikas mūsų šeimoje. Laimė, netrukus atsirado anūkių (-ų). 🙂

Work? I was a civil engineer, so I started my career in a building site, next to Vilnius. That was in 1953. Soon my carrer went up, and in the end I was heading the building bureau. The job was good, the payment too, but I agreed at once when they called me to work as a specialist in Riga. I worked in Riga until the center where I worked was closed. When I came back to Lithuania, they offered me a job in the Council of Ministers. I worked there from 1965 until 1991 when I retired. You didn’t have to look for a job those days.

Apie darbą. Esu statybinių medžiagų inžinierus, tad savo karjerą pradėjau plytinėje, prie Vilniaus. Tai įvyko 1953 metais.Pradžioje dirbau meistru, vėliau cecho viršininku. Kadangi kvalifikuotų specialistų tada trūko, tai neužilgo buvau pervestas į ministerijos aparatą, kur darbavausi skyriaus viršininko pavaduotoju, vėiau – konstravimo biuro viršininku. Darbas buvo puikus, atlyginimas irgi, tačiau aš nerimau vietoje ir, kai prireikė specialisto besikuriančiam Rygoje Pabaltijo koordinavimo centrui, aš išsyk sutikau ten vykti. Darbavausi Rygoje iki pat šio centro uždarymo. Parvykus į Lietuvą, man pasiūlė darbą Ministrų taryboje ir aš sutikau. Šioje įstaigoje darbavausi nuo 1965 metų iki išėjimo į pensiją 1991 metais. Apie 15 metų buvau Ministrų tarybos pirminininko padėjėju, daug metų lygia greta skaičiau paskaitas Vadybos akademijoje. Anais laikais darbo ieškoti nereikėjo, nes specialistus kviesdavosi patys darbdaviai.

Hobbies? Ever since I was a child, I was a born leader. I used to do the most in the village; I organized sporting events, theatres and anything that needed a leader. Later, when I was working, I took much more time to travel around the USSR. It was what we called ‘wild tourism’ and usually took 2-8 people. The journey usually took about 2 weeks. We were mostly travelling in the mountains. Your dad also took part in those journeys two or three times. We had a lot of very interesting adventures then. Once, your father got a whole kilo of sippets and ate it while climbing up the mountain. At night he had terrible stomach pains and couldn’t sleep. When we found out what had happened we were terrified, because his situation was pretty bad and there wasn’t any hospital nearby, so we decided to go down to the nearest town as quickly as possible. It took us three days, but in the end we made it and everything was all right. He wouldn’t eat sippets for a long time after that.

Hobiai. Iš mažens turėjau šiokių tokių lyderio bruožų, tad jau studentaudamas ėmiusi visko, kas įvairino gyvenimą. Daugiasia pasiekiau kaime, kur, atostogų metu ir šiaip grįždamas, diegiau tuometinę kultūrą: organizuodavau sportinius renginius, varžybas, spektaklius. Vėliau, jau dirbdamas inžinierium, daugiausia dėmesio skirdavau išvykoms po neaprėpiamas Sajungos platybes. Tai buvo, kaip mes vadindavome, „laukinis turizmas“.Grupę sudarydavo 2-8 žmonės, vaikinai ir merginos (daugumoje dailininkai, bet priimdavome ir kitus norinčius), imdavome palapines, sauso maisto ir visa, kas būtina, kad gyventi savarankiškai. Kelionė tęsdavosi apie 2 savaites. Daugiausia keliaudavome po kalnus. Tavo tėvelis irgi 2 ar 3 sykius dalyvavo tose kelionėse. Paminėsiu kelis vienos tokios kelionės epizodus. Ėjome trise ( 2 vyrai ir moteris ) per Tian-šanio kalnyną. Išėjome iš Alma atos ( Kazachija ) link Issyk Kulio ežero (Kirgizija). Jei išeinant oro temperatūra siekė apie 30-32 C, tai po pusdienio kopimo į kalnus, mus užklupo šaltas vėjas su lietum ir sniegu. Apsistojome nakčiai. Rytą, atsibudus, vos pajėgėme išeiti, nes palapinė iki pusės buvo po sniegu. Šiek tiek užkandę, patraukėme perėjos link. Orientuotis buvo sunku, nes visi takai buvo užsnigti. Vistik, po kelių valandų varginančio kopimo, perėją mes pasiekėme. Kitoje kalno pusėje švietė saulė ir buvo vasariškai karšta. Deja, paėjus gerą galą mes pajutome, jog emė peršėti akis, o netrukus jos ir visai atsisakė veikti. Iš pradžių supanikavome, bet paskui supratome, jog priežastis – ryški saulė ir sniegas, nes mes gi neturėjome apsauginių akinių. Teko kelas valandas pagulėti palapinėje, kol regėjimas atsistatė. Galiausiai, pavakary, pamatėme tolumoje milžiniško ežero paviršių ir, susiradę gražią vietą, apsistojome nakvynei. Netoliese, už sraunios neperbrendamos upės, matėsi keli avių tabūnai ir piemenų stovyklos. Pavakarieniavę, geroje nuotaikoje, sugulėme palapinėje. Kuprines palikome lauke. Apie vidurnaktį pašokome, nes lauke girdėjosi koks tai dundesys ir lyg arklių prunkštimas. Išbėgome laukan – taip, mano spėjimas pasitvirtino: mūsų kuprinių neliko nė kvapo. O kuprinėse buvo ne tik didžioji mūsų aprangos dalis, bet ir maistas, net pinigai ir dokumentai ( nerūpestingumas? Bet tuomet Sąjungoje juk niekas nieko nevogdavo, o čia gi kalnai ). Aišku, likusią nakties dalį beveik nemiegojome, o rytą, mudu su ta moterimi išėjome ieškoti pagalbos. Nepertoliausiai sutikome arklį besivedantį vyrą. Jis ištiesė ranką sveikintis, bet aš nesisveikinau, o papasakojau jam nakties istoriją. Jis pasakė, jog jo stovykla ir avys čia pat, už upelio, bet nei jis, nei suo esantys du mažesni broliai, naktį nieko tokio negirdėję. Jis sutiko pejodinti mudu ant arklio per upelį ir leisti berniukams palydėti į tolesnę stovyklą, kad galėtume pas anuos pasiteirauti, ką jie naktį girdėjo. Nujojome ten keturiese. Tenykščiai kirgizai, mane išklausę, ėmė kažką piktai kalbėti savo kalba tiems berniukaims Aš, manydamas, jog bara juos už tai, kad mus pas juos atvedė, ėmiau juos teisinti, ginti. Tada jų vyresnysis parodė pirštu į tuodu berniukus ir mums suprantamai pasakė: „Jie jus apvogė“. Po viso to mes grįžomę pas jų vyresnįjį brolį ir šis viską papasakojo. Tuodu berniukai sekė mus per žiūroną, o kai sumigome, atjojo apvogti. Jis mus pavaišino stipria arbata, kol berniukai iš kalnų atgabeno viską, ką buvo paėmę. Vėliau, kai mas nusileidome prie ežero, vienas iš tų berniukų atitempė mums visą kibirą skanių obuolių. Pasirodė, pas juos nesiskaito nusikaltimu, paimti tą, kas žioplai palikta.

Car? Once I was a very big fan of cars, and after working for a long time, I got tired and bought a new Moskvich. At that time in Vilnius there were only about 40 lucky people like me. It was of use to me, because I could go on trips and maintain the status of a perspective bachelor… When leaving for work to Riga, I sold it and bought a motor boat. After that I changed it to a dinghy with which we travelled down the rivers during weekends. Later I was talked into buying Ziguli, but never felt joy when driving it. Now I would not drive a car not even if I could get it for free. It simply would not mach my way of life. With this I would like to finish my story…

Apie mašiną. Kaž kada aš buvau didelis jos gerbėjas ir, pradėjęs dirbti, netrukus per vargus ( laukiau metus eilėje ) nusipirkau tada vos išleistą naujo modelio vietinės gamybos „moskvičių“. Tada visame Vilniuje tebuvo apie 40 tokių laimingųjų. Jis man buvo reikalingas, kad galėčiau su kompanijomis išvykti laisvu laiu į gamtą, bei … kad išlaikyti merginų tarpe perspektyvaus jaunikio statusą. Iš vykdamas dirbti į Rygą, aš šią mašiną pardaviau. Rygoje man ją pakeitė motorinė valtis. Kai sugrįžau iš ten vedęs, man mašinos klausimas nebeegzistavo ( nežavėjo šeimos vežiko rolė ). Vietoje jos, įsigijau pripučiamą guminę valtį, su kuria savaitgaliais plaukiodavome su šeima vietinėmis upėmis. Ir visdėlto aš buvau įkalbėtas vėliau, 50-mečio proga, nusipirkti tada madingus vietinės gamybos „Žigulius“. Važinėjau ja, bet be entuziazmo. Dabar aš net dykai neimčiau jokios, net pačios paklausiausios, automašinos. Ji niekaip neįsirašytų į mano principus ir charakterį. Tuo ir baigsiu savo interviu.